Kas kartą atsivertus savo labai geros ir brangios draugės blog'ą, pasisemiu įdomių minčių. Man labai patinka dažnai akcentuojama arbatos reikšmė:
"Atsisėdu rašyti, šalia - arbatos arba kavos puodelis". Tai įkvepia. Taip ir norisi išsivirti didelį puodelį arbatos ir pradėti kažką kurti.
Neseniai gavau komplimentą, kad turiu talentą rašyti. Nežinau ar tai tiesa, ar ne. Turbūt ne man spręsti :) Gal ir tiesa, tik, ko gero, mažai stengiuosi, per mažai noro. Bet, vis dėlto, paskaičius M. blog'ą (nereklamuosiu, norės - pati parašys), pamatau tikrąjį talentą. Iškart matosi, kad parašyta meniškai, su gilia potekste. Visada malonu tokius įrašus skaityti :)
O dar kokią naktį sulaukus žiupsnelio kūrybos... Gerus kūrinius gera skaityti. Esu tikra - mano aukselis eina teisingu keliu. Tuo, kuris jai labiausiai tinka. Turbūt ir patinka? :) Neduota suprasti fiziką, užtat duoda kurti. Myliu menininkus. :) Jau vien pagalvojus, kokie jie išprotėję... :) Ir jeigu M. kūrybos gerbėjai sako laukiantys jos knygų, aš sakau lygiai tą patį. Kartais skaitant kūrybą, nesinori, kad tas kūrinys baigtųsi. Ne, tikrai ne visada :) Nereikia per daug liaupsinti :)
Dabar galiu atsakyti sau į klausimą: kodėl dedu per mažai pastangų? Todėl, kad nenoriu lygiuotis ir būti panaši į artimą draugę. Tegu ji rašo ir džiugina savo gerbėjus vis naujais kūriniais, o aš lauksiu savo šanso ne meno srityje. :))
