Ta stebuklinga vieta

Vos peržengus Vingio parko "slenkstį" pasijuntu atsidūrusi kitame pasaulyje. Tokiame, kuriame liūdesys neegzistuoja, kuriame vaikšto besišypsantys žmonės. Tame pasaulyje žavi viskas - tiek šurmulys, kurį sukelia maži vaikai, tiek absoliuti tyla, būnanti rytais. Tiek lietus, po kurio parkas laaaaabai skaniai kvepia, tiek sniegas, kuriame paskendęs miškas yra tikras grožis.
Nepaprastai gražu, kai ant to paties takelio prasilenkia dviratininkai, pėstieji, riedutininkai, bėgikai ir velomobiliu pravažiuojanti šeima. Dar gražiau, kad nėra jokio pykčio, jog negalima laisvai pravažiuoti - saulėtą pavasario popietę visi šypsosi.
Į Vingio parką ateiti malonu bet kuriuo metu. Pirmoje dienos pusėje tiesiog pasimėgauti ramybe ir pakvėpuoti kvepiančiu miško oru. Vakare - pasižmonėti. Ir galų gale, kaip čia yra, kad Lietuvoje labai mažas gimstamumas??? Šioje oazėje tikrai daug mamyčių ir tėvelių, stumiančių vežimėlius.
 O dar Vingio parkas sukelia malonias asociacijas - primena praeitą vasarą ir speneliapapuodynį, speneliakojedurel... Atsisėdi estrados viršuje, stebi, kas vyksta apačioje ir su nuostabia kompanija dainuoji: "Ralio karvytis, ralio ralio ralio ralio...".

Čia su šypsena veide pastebiu kiekvieną - ramiai vaikščiojančią pensininkų porelę, greitai pralekiantį dviratį, vaiką, stumiantį už save didesnį vežimėlį, ar šuniuką, šeimininkui nešantį medžio šaką.

Štai tokia nuostabi oazė yra Vingio parkas, į kurią nepaprastai gera sugrįžti. Ir taip gera žinoti, kad gyvenu visiškai šalia šios nepakartojamos vietos!

Kas iš tikrųjų yra neįgalus žmogus?

Pastarosiom dienom man vis kyla klausimas - kas iš tiesų yra neįgalus žmogus? Taip, tai tas, kuris dėl fizinės ar protinės negalios negali dirbti, mokytis bendrojo lavinimo įstaigose, kuriam tam tikromis aplinkybėmis būtina aplinkinių priežiūra.

Bet yra ne tik materialioji gyvenimo pusė. Neįgalieji yra tie, kurie džiaugiasi gyvenimu, turi įvairius talentus ir tiesiog yra faini. Štai Liudvikas van Betchovenas muziką kūrė turėdamas klausos negalią, šokėja Laura Valytė negirdėdama muzikos, bet jausdama ritmą nuostabiai šoka. Andrea Bocelli, taip pat viena mano draugė yra visiški neregiai, bet turi nuostabų talentą dainuoti. O vienas protinę negalią turintis vaikinas kartą parodė, kaip jaučia ritmą ir sugeba šokti, kai niekas iš jo to nesitikėjo, kiti neįgalūs vaikai, kiek teko matyti, moka nepaprastai gražiai piešti.

Aš su nerege drauge

Neįgalaus vaiko spalvintas angeliukas (nepavyko apversti :D)

Link ko aš suku? Kodėl dabar kilo įkvėpimas tokiam straipsniui? Nes nepavyksta "atsikratyti" iš pažiūros sveikų žmonių, kurie iš tikrųjų turi kur kas mažiau dvasinių vertybių negu neįgalūs žmonės. Drįsčiau teigti, kad išvis jų neturi. Jeigu konkrečiau, kalbu apie seksualinius maniakus, žudikus, kitus, kurie sėdi kalėjimuose, narkomanus, alkoholikus... Galų gale, apie tuos, kurie kabinėjasi vien dėl to, kad kitas turi retą plaukų spalvą ar vardą. Tokių žmonių man labiau gaila nei neįgaliųjų, nes būtent pastarieji yra dvasiniai neįgalieji. O dvasiniai nematerialiniai dalykai yra nepalyginamai svarbesni už materialius. Dėl to jie ir yra neįkainojami. 

Kiek pažįstu neįgalių žmonių, galiu pasakyti, kad jie yra nuostabūs. Kiek teko susidurti su "dvasiniais neįgaliaisiais", dar nemačiau nei vieno, kuris būtų kuo nors įdomus.

Pabaigai - du fainuoliai:

Gerbiu visus žmones, o "dvasiniams neįgaliesiems" linkiu keistis.

Gyventi verta. Ir gyventi mes verti

Neseniai perskaičiau vieno vėžiu sergančio žmogaus mintį, jis nesuprantantis, kaip žmonės gali žudytis, kai tokie kaip jis į gyvenimą kabinasi, kaip tiktai gali. Taip, jis visiškai teisus. 

Dažnai tenka bendrauti su sunkiai sergančiais seneliais. Jie guli lovose, negali vaikščioti, tačiau retas kuris pasako norintis numirti. Nuėjęs į ligoninę ir pabendravęs su senais žmonėmis po pokalbio jų veiduose pamatai šypsenas, o akyse - viltį.

Tuos sergančius senelius turėtų aplankyti gyvenimu besiskundžiantys jauni žmonės. Galų gale, jeigu jaunas žmogus ieško problemų ten, kur jų nėra, pats dėl to kaltas.

Atiduodu pagarbą jauniems žmonėms, darantiems gerus darbus. O tokių tikrai yra. Kiekvienas padarytas geras darbas, nesvarbu, kokio jis dydžio, pakelia emociškai. Tomis akimirkomis pasimiršta tie, kurie daro gėdą Lietuvai. Ne tik užsienyje, bet ir čia, Lietuvoje.

Šiandien nuostabi diena, turiu šeimą ir gerus draugus, turiu daug pomėgių, svajonių ir tikslų - štai kur mano stimulas gyventi. Juo labiau, kad pomėgiai, svajonės ir tikslai yra atsinaujinantis ir neišsenkantis procesas. Bent jau iki senatvės man jų užteks. Esu laiminga ir šypsausi. Kiekvienam laimingam ir nelaimingam linkiu nenustoti svajoti, nes svajonės pildosi. Tereikia tuo tikėti.

Vienas lietuvių aktorius, žurnalistės paklaustas, kaip gyvena, atsakė: "Gyvenu puikiai, nors ir peržengiau laiptelį į ketvirtą dešimtį, nė trupučio nepergyvenu dėl praėjusio laiko. Kaip ir anksčiau mėgaujuosi nuostabiu darbu, džiaugiuosi, kad galiu realizuoti aktorinius gebėjimus. Turiu būrį draugų, gyvenu nuostabiame mieste Vilniuje, kurį dievinu ir vis iš naujo atrandu. Keliauju su spektakliais po Lietuvą. Galiu drąsiai teigti, kad gyvenimas yra gražus. Matau, kad mano požiūris – žiūrėti į viską optimistiškai, su šypsena ir viskas klosis puikiai – pasiteisina."
Tokie žodžiai žavi.