Neseniai perskaičiau vieno vėžiu sergančio žmogaus mintį, jis nesuprantantis, kaip žmonės gali žudytis, kai tokie kaip jis į gyvenimą kabinasi, kaip tiktai gali. Taip, jis visiškai teisus.
Dažnai tenka bendrauti su sunkiai sergančiais seneliais. Jie guli lovose, negali vaikščioti, tačiau retas kuris pasako norintis numirti. Nuėjęs į ligoninę ir pabendravęs su senais žmonėmis po pokalbio jų veiduose pamatai šypsenas, o akyse - viltį.
Tuos sergančius senelius turėtų aplankyti gyvenimu besiskundžiantys jauni žmonės. Galų gale, jeigu jaunas žmogus ieško problemų ten, kur jų nėra, pats dėl to kaltas.
Atiduodu pagarbą jauniems žmonėms, darantiems gerus darbus. O tokių tikrai yra. Kiekvienas padarytas geras darbas, nesvarbu, kokio jis dydžio, pakelia emociškai. Tomis akimirkomis pasimiršta tie, kurie daro gėdą Lietuvai. Ne tik užsienyje, bet ir čia, Lietuvoje.
Šiandien nuostabi diena, turiu šeimą ir gerus draugus, turiu daug pomėgių, svajonių ir tikslų - štai kur mano stimulas gyventi. Juo labiau, kad pomėgiai, svajonės ir tikslai yra atsinaujinantis ir neišsenkantis procesas. Bent jau iki senatvės man jų užteks. Esu laiminga ir šypsausi. Kiekvienam laimingam ir nelaimingam linkiu nenustoti svajoti, nes svajonės pildosi. Tereikia tuo tikėti.
Vienas lietuvių aktorius, žurnalistės paklaustas, kaip gyvena, atsakė: "Gyvenu puikiai, nors ir peržengiau laiptelį į ketvirtą dešimtį, nė trupučio nepergyvenu dėl praėjusio laiko. Kaip ir anksčiau mėgaujuosi nuostabiu darbu, džiaugiuosi, kad galiu realizuoti aktorinius gebėjimus. Turiu būrį draugų, gyvenu nuostabiame mieste Vilniuje, kurį dievinu ir vis iš naujo atrandu. Keliauju su spektakliais po Lietuvą. Galiu drąsiai teigti, kad gyvenimas yra gražus. Matau, kad mano požiūris – žiūrėti į viską optimistiškai, su šypsena ir viskas klosis puikiai – pasiteisina."
Tokie žodžiai žavi.
