Vos peržengus Vingio parko "slenkstį" pasijuntu atsidūrusi kitame pasaulyje. Tokiame, kuriame liūdesys neegzistuoja, kuriame vaikšto besišypsantys žmonės. Tame pasaulyje žavi viskas - tiek šurmulys, kurį sukelia maži vaikai, tiek absoliuti tyla, būnanti rytais. Tiek lietus, po kurio parkas laaaaabai skaniai kvepia, tiek sniegas, kuriame paskendęs miškas yra tikras grožis.
Nepaprastai gražu, kai ant to paties takelio prasilenkia dviratininkai, pėstieji, riedutininkai, bėgikai ir velomobiliu pravažiuojanti šeima. Dar gražiau, kad nėra jokio pykčio, jog negalima laisvai pravažiuoti - saulėtą pavasario popietę visi šypsosi.
Į Vingio parką ateiti malonu bet kuriuo metu. Pirmoje dienos pusėje tiesiog pasimėgauti ramybe ir pakvėpuoti kvepiančiu miško oru. Vakare - pasižmonėti. Ir galų gale, kaip čia yra, kad Lietuvoje labai mažas gimstamumas??? Šioje oazėje tikrai daug mamyčių ir tėvelių, stumiančių vežimėlius.
O dar Vingio parkas sukelia malonias asociacijas - primena praeitą vasarą ir speneliapapuodynį, speneliakojedurel... Atsisėdi estrados viršuje, stebi, kas vyksta apačioje ir su nuostabia kompanija dainuoji: "Ralio karvytis, ralio ralio ralio ralio...".
Čia su šypsena veide pastebiu kiekvieną - ramiai vaikščiojančią pensininkų porelę, greitai pralekiantį dviratį, vaiką, stumiantį už save didesnį vežimėlį, ar šuniuką, šeimininkui nešantį medžio šaką.
Štai tokia nuostabi oazė yra Vingio parkas, į kurią nepaprastai gera sugrįžti. Ir taip gera žinoti, kad gyvenu visiškai šalia šios nepakartojamos vietos!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą